Pirmas kartas ant banglentės - misija įmanoma

Ar kada nors teko gyvai ar ekranuose stebėti banglenčių sportą? Ar kada nors svajojai taip plastiškai skrosti bangas ir tu? Aš svajojau. Bet lygiai taip pat, pirmą kartą atsidūrusi prie visai nedidelių vandenyno bangų Portugalijoje, supratau, kad baimės daugiau nei noro. Mintys… „Gal per sena… čia turbūt nuo vaikystės reikia…“ ir su trenksmu į krantą lūžtančių bangų garsas tuo kartu mane įtikino, kad tai tikrai ne man. Tačiau vis dažniau ir pas mus minimas banglenčių sportas apie tą svajonę vis primindavo.

Nors ir mūsų Baltijos jūroje susiformuoja banglenčių sportui tinkamos sąlygos, tačiau permainingi orai pritraukia tik labiausiai užsispyrusius. Be to, banglentė reikalauja nemažai fizinio pasiruošimo (kuriuo negaliu pasigirti) ir daug laiko ant lentos jūroje. O aš juk noriu tik pabandyti. Be kursų ar tolimų kelionių, ar tai įmanoma?

Išeitį pamačiau socialinių tinklų reklamose. Vilniuje duris atvėrė wave city, kur dirbtinai suformuota banga kviečia naujokus išbandyti, profesionalus patobulėti, o negalintiems gyventi be bangų lankyti pastovius grupinius suaugusiųjų banglenčių užsiėmimus. Tad susigundžiau ir aš. 

Mane stipriai motyvavo tropikų šiluma viduje ir paprastas pasiruošimas, jokių specialių įrangų tik maudymosi drabužiai, šlepetės ir rankšluostis. Vos persirengus, instruktorius pakvietė į trumpą instruktažą atskirame kambarėlyje. Po to gavau lentą, šalmą, kuris  nors ir nebūtinas, bet užbėgant įvykiams už akių – man pasiteisino.

Ar gali taip imti ir pavykti?

Pirmasis įlipimas. Nors banga nėra didelė tačiau galingai šniokščiantis vanduo kelia nerimą. Pirmam atsistojimui yra padėtas metalinis skersinis į kurį pradžioje patogu laikytis ir reguliuoti save ir savo svorį ant lentos. Bet vos pirmuoju piršto kyštelėjimu į vandenį suprantu, kad bus reikalų. Pats įlipimas nesudėtingas, šalia kantriai ką daryti sako patyręs instruktorius, tuo pačiu prilaikydamas tai tave, tai lentą. Iš antro karto paspaudus koja tinkamą tašką lentoje ji nustoja bėgioti po vandenį, o atsistojus ir pasigavus metalinį turėklą pasidarė šiek tiek ramiau.

Turėklo pagalba nusistūmiau iki centro ir laukiau kol sulips kiti mano “klasiokai“. Čia prasideda smagumas. Instruktoriai sako, kad sekasi puikiai, bet paleisti to metalinio strypo visai nesinori ir nuolatos kamuoja jausmas, kad kaimynai yra per arti manęs. Pirmasis mano išsiplovimas nuo bangos įvyksta greitai, kai tik susitelkiau daugiau į kaimyno lentą nei į save. 

Na, ir čia turbūt svarbiausias klausimas, kaip vyksta tas išsiplovimas ar skauda, ar gilu, ar išgeriama daug vandens?  Tai labai įdomu, bet gylis yra labai mažas. Už bangos jis siekia gal kelėnus ir seklėja iki vos nariukus siekiančio vandens, todėl net ir absoliučiai nemokant laikytis virš vandens – nuskęsti neįmanoma. Taip pat visas dugnas padengtas paminkštintais guminiais kilimėliais. Nuo bangos susidarius srovė tokia stipri, kad net ir tokiame nedideliame gylyje krentant į dugną neatsitrenki, tave tiesiog vandens paviršiumi metą į sekliausią dalį, kurioje stipri srovė  ridena net ir seklumoje, kol pasijunti lyg banginis išplautas į seklumą. Vanduo baigiasi –  baigiasi ir srovė, galima ramiai atsistoti. Ir kartojam iš naujo.

Beje, minėtas šalmas labiau saugo nuo tavo prie kojos prikabintos lentos, nes pačio trenksmo į dugną kaip ir nėra. Dėl tos pačios prikabintos lentos krentant rekomenduojama užsidengti veidą. Jei galvojate ar spėsiu? Pasakysiu taip, kai ateina kritimas (arba kitaip išsiplovimas) tikrai spėji pajusti „kad tuoj bus“ ir tam pasiruošti. Užsidengėm krentam, pasivyniojam ant vandens paviršiaus, kol minkšta sekluma leidžia pagaliau atsisėti. Jausmas kaip labai nevikraus koldūno pasivoliojimas seklumoje.

Beje, kai pradėjom su kaimynais kristi kaip lapai vienas po kito, mūsų smarkiai sumažėjo vandenyje, todėl plaukti likdavo tai dviese, tai vienas žmogus ir vienas kitam net morališkai nebetrukdėme.

Kuo daugiau lipi ant lentos, tuo geriau pavyksta. Tačiau, kai jau didžiuojasi savimi, nes pakankami sėkmingai atsistojai ant lentos  ir net pusė minutės laikeisi ant bangos, tada instruktoriai pradeda sakyti kaip reikėtų pradėti valdyti lentą ir žiūrėk tu vėl koldūnas seklumoje.

Taigi aštunkių ant bangos dar nepavyko išpaišyti, tačiau jausmas, būti pakibus tarp dangaus ir žemės, kažkur bangos viduryje ir dar vos menkučiu pėdų spustelėjimu pakilti ir nusileisti banga buvo ir įdomus, ir keistas. Nežinau ar tai mano problema, bet jei nukreipdavau akis žemyn, tas iš po apačios tekantis vanduo, tiesiog hipnotizuodavo, atrodydavo, kad skrendu todėl teko žvilgsnį koncentruoti į palaikančią komandą, kad neišskrisčiau ne ten kur reikia.

Pliusai ir minusai

Šio užsiėmimo didžiausi privalumai – greitas lengvas pasiruošimas, jokių trijų dienų kursų, jokio trilitrinio išgerto vandens, jokio spraudimosi į hidro kostiumą ar ledinį vandenį. Taip pat labai greita galimybė pajusti skridimą bangos paviršiumi  (iki ko realiomis sąlygomis, reikėtų nemažai irkluoti rankytėmis ir dar nežinia ar pavyktų išstovėti ilgiau nei keletą sekundžių). Mano atveju, tai buvo kažkas unikalaus, ko dar neteko mėginti, todėl smegenys vos per valandėlę persikrovė ir atsinaujino kaip po savaitės užjūrio atsotogų. 

Manau, kad tai įdomus laisvalaikio užsiėmimas, plius geras pasiruošimas ar įgūdžių palaikymas planuojantiems savo surfinimo atostogas. Minusas manau vienas, dirbtinė banga tobulas įrankis technikai gerinti, tačiau manau tai niekada neperteiks realaus banglenčių sporto jausmo – sėdėjimo ant lentos, jūros viduryje kylant ar leidžiantis saulei, jausmo, kad priklausai gamtai ir esi jos dalis.

Bet jei galima vėsų žiemos vakarą iškeisti į šiek tiek tropikų miesto centre, kodėl gi ne?